Stuburo osteochondrozė yra lėtinė degeneracinė liga, pažeidžianti slankstelius, tarpslankstelinius diskus, briauninius sąnarius, raiščius ir kitus audinius, sudarančius raumenų ir kaulų sistemą. Daugelis žmonių mano, kad tik suaugusieji ir vyresni žmonės yra jautrūs šiai ligai. Tačiau pastaraisiais metais ši diagnozė vis dažniau nustatoma jauniems žmonėms ir net vaikams. Jei osteochondrozė negydoma, gali išsivystyti sunkios komplikacijos.
Juosmens-kryžmens stuburo osteochondrozės gydymas atliekamas klinikose, kuriose naudojami konservatyvūs metodai, padedantys atsikratyti skausmo ir sustabdyti ligos progresavimą be operacijos.
Osteochondrozė gali atsirasti bet kurioje stuburo dalyje: gimdos kaklelio, krūtinės ląstos, juosmens-kryžmens ir keliose vienu metu. Tačiau dažniausiai tai paveikia juosmens-kryžmens sritį. Taip yra dėl to, kad apatinė nugaros dalis patiria didžiausią apkrovą atliekant net paprastą kasdienę veiklą: keliant sunkius daiktus, einant, bėgant, sėdint. Juosmens slanksteliai yra didžiausi, todėl juos skiriantys tarpslanksteliniai diskai taip pat yra didžiausi. Juosmens sritis kartu su gimdos kaklelio sritimi yra judriausia stuburo dalis. Šis faktas kartu su didžiausia apkrova daro jį mėgstamiausiu osteochondrozės „taikiniu".
Iš pradžių patologija liečia tarpslankstelinius diskus, kurie praranda savo elastingumą, tampa „sausūs" ir mažėja ūgis. Sutrinka jų amortizacinė funkcija, todėl slanksteliai priartėja vienas prie kito. Vidinė tarpslankstelinio disko dalis, vadinama pulpos branduoliu, dėl savo minkštumo pradeda išsipūsti, nustumdama aplink ją esantį pluoštinį žiedą. Taip susidaro iškilimai ir išvaržos. Jie gali suspausti išilginius stuburo raiščius ir stuburo nervų šaknis, sukeldami skausmą.
Priežastys
Tiksli osteochondrozės priežastis nežinoma. Bet tai, kad liga dažnai diagnozuojama tam tikrų grupių atstovams, leidžia manyti, kad ligos vystymuisi didelę įtaką turi gyvenimo būdas. Pirmiausia tai paliečia fizinio aktyvumo stoką ir sėdimą darbą turinčius žmones. Dėl pasyvaus gyvenimo būdo susilpnėja raumenų korsetas ir sumažėja stuburo paslankumas. Dėl šios priežasties raumenys praranda gebėjimą išlaikyti stuburą teisingoje fiziologinėje padėtyje, o tai lemia greitą jo nusidėvėjimą.
Pagrindiniai osteochondrozės vystymosi rizikos veiksniai yra šie:
- dažnas sunkių daiktų kėlimas;
- antsvoris, nutukimas;
- endokrininės ligos, hormoninis disbalansas;
- prasta mityba, nepakankamas vitaminų, baltymų ir mineralų suvartojimas;
- apsunkintas paveldimumas;
- per didelis fizinis aktyvumas;
- nugaros traumos;
- laikysenos sutrikimai;
- uždegiminės sąnarių ligos: artritas, artrozė;
- įgimtos stuburo anomalijos;
- plokščios pėdos;
- nėštumas, ypač daugiavaisis nėštumas.
Simptomai
Osteochondrozės klastingumas yra tas, kad ji daugelį metų gali būti besimptomė. Iš pradžių tai yra nedidelis skausmas ir diskomfortas apatinėje nugaros dalyje, kuris praeina savaime po trumpo poilsio. Paprastai pacientai nekreipia dėmesio į šiuos požymius ir nesikreipia į gydytoją. Tačiau pamažu nemalonių pojūčių intensyvumas didėja, o norint juos palengvinti, reikia daugiau ilsėtis ar gerti skausmą malšinančius vaistus.
Apatinės nugaros dalies skausmas su osteochondroze yra pagrindinis patologijos simptomas. Jo pobūdis, sunkumas ir vieta gali labai skirtis – tai priklauso nuo to, kas tiksliai sukelia skausmą. Dažniausiai pacientai skundžiasi skaudančiu skausmu, kuris sustiprėja fizinio krūvio metu, ilgai stovint nejudančioje padėtyje, čiaudint ir kosint. Kartais skausmas plinta į koją, kryžkaulį ir sėdmenis. Nemalonūs pojūčiai praeina gulint. Ūmus ir aštrus skausmas dažnai pacientų apibūdinamas kaip „šūvis į nugarą".
Kiti dažni skundai:
- nugaros raumenų standumas ir įtampa;
- įvairaus sunkumo apatinių galūnių jautrumo sutrikimas, „žąsies odos" pojūtis ant kojų;
- ribotas stuburo mobilumas;
- eisenos pasikeitimas, šlubavimas dėl stipraus nugaros ar kojų skausmo;
- raumenų silpnumas kojose;
- rachiocampsis;
- traškėjimas nugaroje lenkiant ar sukant;
- šlapimo ir išmatų nelaikymas arba, atvirkščiai, vidurių užkietėjimas ir šlapimo susilaikymas.
Moterų juosmens osteochondrozės simptomus gali papildyti kai kurios ginekologinės ligos ir nevaisingumas, o vyrams – nevaisingumas ir erekcijos sutrikimai.
Diagnostika
Juosmens osteochondrozės diagnozė pradedama konsultuojantis su gydytoju. Be to, stuburo ir viso kūno būklei įvertinti atliekami laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimo metodai.
Pirminės konsultacijos metu gydytojas atlieka:
- Apklausa.Specialistas išsiaiškina nusiskundimus, jų atsiradimo laiką ir ryšį su provokuojančiais veiksniais: fiziniu aktyvumu, užsitęsusia statine laikysena, staigiais judesiais, hipotermija. Taip pat studijuoja medicininę dokumentaciją – gydytojų išvadas ir ankstesnių tyrimų rezultatus.
- Inspekcija. Gydytojas apžiūri odą ir stuburą, ar nėra matomų sužalojimų, pažeidimų ir deformacijų. Jis įvertina eiseną ir galūnių simetriją.
- Palpacija. Stuburo palpacijos metu atskleidžiamas skausmas, suspaudimų ar deformacijų buvimas.
- Neurologinis tyrimas. Neurologo konsultacijos metu būtinai įvertinama galūnių raumenų jėga, jautrumas joms, taip pat sausgyslių refleksų simetrija.
Po to pacientas siunčiamas detalesniam diagnostiniam tyrimui. Kūno būklei įvertinti skiriami laboratoriniai tyrimai:
- bendras ir biocheminis kraujo tyrimas, įskaitant uždegiminių rodiklių įvertinimą - ESR ir C reaktyvusis baltymas;
- bendra šlapimo analizė.
Tarpslankstelinė juosmens srities osteochondrozė patvirtinama instrumentiniais diagnostikos metodais:
- Rentgenas dviem projekcijomis. Rentgeno vaizdas padeda įvertinti kaulų būklę, nustatyti stuburo raidos anomalijas, aptikti susiformavusius osteofitus ir patologinius sąnarių pokyčius.
- KT. Sluoksnis po sluoksnio KT vaizdas leidžia išsamiau ištirti stuburą. Jis vizualizuoja slankstelius, kaulų išaugas ir kitus svarbius defektus. KT tyrimas su intraveniniu kontrastu parodo kraujagyslių būklę ir kraujotaką audiniuose.
- MRT. Pageidautinas diagnostikos metodas, nes jis leidžia greitai ir be spinduliavimo gauti daug tikslios informacijos. MRT vaizdas vizualizuoja kremzlių, raiščių, tarpslankstelinių diskų, stuburo nervų šaknelių, nugaros smegenų ir kitų minkštųjų audinių būklę.
Į kurį gydytoją turėčiau kreiptis?
Osteochondrozės diagnostiką ir gydymą atlieka kelių specialybių gydytojai: neurologas, vertebrologas, ortopedas traumatologas. Atliekant gydomąsias procedūras dalyvauja kineziterapeutas, masažuotojas, akupunktūristas ir kineziterapijos specialistas. Visų šių specialybių gydytojai dirba klinikose. Kvalifikuoti specialistai atlieka išsamų tyrimą ir kiekvienam pacientui individualiai paskiria veiksmingą gydymą.
Svarbu ne savarankiškai gydytis, o nedelsiant kreiptis pagalbos į specialistus. Daugelis žmonių nežino, kodėl juosmens osteochondrozė yra pavojinga ir kaip ji gali paveikti kasdienį gyvenimą. Nekreipiant dėmesio į šią ligą, gali atsirasti sunkių ir dažnai negrįžtamų padarinių sveikatai. Todėl neatidėliokite vizito pas gydytoją ir, atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, užsiregistruokite konsultacijai klinikoje.
Gydymas
Ką daryti su juosmens osteochondroze vyrams ir moterims, gali pasakyti tik kvalifikuotas gydytojas. Savarankiškas gydymas yra griežtai draudžiamas - tai gali pabloginti ligos eigą. Gydytojas pasirenka gydymo taktiką griežtai individualiai, atsižvelgdamas į kiekvieno paciento ypatybes:
- amžius,
- osteochondrozės stadija,
- dabartinė sveikata,
- gretutinių ligų buvimas,
- nėštumo ir žindymo laikotarpis.
Juosmens stuburo osteochondrozės gydymo metodai:
- Vaistų terapija.
Vaisto tipą, dozę, vartojimo dažnumą ir trukmę pasirenka gydytojas. Priklausomai nuo klinikinio atvejo, skiriami šie vaistai:
- Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.Jie turi priešuždegiminį ir analgetinį poveikį. Jie skiriami atsižvelgiant į skausmo stiprumą ir gretutines patologijas, ypač iš virškinimo trakto ir širdies ir kraujagyslių sistemos.
- Raumenų relaksantai.Pašalinkite nugaros raumenų įtampą ir sumažinkite skausmą.
- Gliukokortikosteroidai.Kartais naudojamas esant stipriam skausmui ir uždegimui.
Esant stipriam skausmui, galima skirti vaistų blokadas. Procedūra apima skausmą malšinančių ir priešuždegiminių vaistų suleidimą tiesiai į skausmo šaltinį – taške, esančiame šalia suspausto nervo. Tai leidžia greitai numalšinti skausmą, pagerinti stuburo sąnarių mobilumą ir bendrą paciento savijautą.
- Fizioterapija.
Fizioterapinės procedūros gerina savijautą, sustiprina paskirtų vaistų poveikį, pagreitina audinių regeneraciją. Sergant osteochondroze, rekomenduojama:
- šoko bangų terapija,
- magnetoterapija,
- lazerio terapija.
Norint pasiekti maksimalių terapinių rezultatų, būtina atlikti fizioterapinio gydymo kursą, susidedantį iš kelių procedūrų. Fizinės terapijos trukmę ir dažnumą gydytojas nustato individualiai.
- Masoterapija.
Masažas nurodomas ne paūmėjimo laikotarpiu. Jį atlieka kvalifikuotas masažuotojas, kuris, atsižvelgdamas į ligos istoriją, parenka poveikio organizmui taktiką. Jau po pirmo seanso galite jaustis geriau, tačiau norint pasiekti ilgalaikių rezultatų, reikia kelių procedūrų. Vienas iš pagrindinių gydomojo masažo privalumų – papildomas poveikis psichoemocinei būklei. Masažo metu išsiskiria endorfinai – malonumo ir džiaugsmo hormonai.
- Akupunktūra.
Akupunktūros esmė ta, kad gydytojas į tam tikrus kūno taškus įsmeigia specialias sterilias adatas. Jie veikia aktyvius nervų galūnių projekcijos taškus, vedančius į uždegimo ir skausmo šaltinį. Metodas padeda malšinti skausmą, atpalaiduoja raumenis ir gerina stuburo judrumą.
- Gydomasis fizinis lavinimas (fizinė terapija).
Pratimų terapija nurodoma remisijos laikotarpiu, tai yra, kai nėra ūmaus skausmo. Pratimai skirti stuburo raumenims ištempti ir atpalaiduoti, juos sustiprinti bei padidinti stuburo sąnarių paslankumą. Gydomoji gimnastika gerina kraujotaką ir skatina medžiagų apykaitą – taip gerėja audinių mityba.
Reguliari ir tinkama kineziterapija net namuose apsaugo nuo ligos paūmėjimo ir skausmo priepuolio pradžios. Ir net ūmaus skausmo laikotarpiais lovos poilsis draudžiamas, būtina judėti.
Pasekmės
Dažniausias juosmens osteochondrozės pasekmes sukelia susiformavusi išvarža, suspaudžianti stuburo nervų šaknis. Dėl to atsiranda šie neurologiniai simptomai:
- apatinių galūnių, dažniausiai pėdų, parezė arba paralyžius;
- tirpimas, šliaužiojimo pojūtis apatinėse galūnėse;
- Urogenitalinės sistemos ir žarnyno sutrikimai.
Didelė išvarža gali suspausti nugaros smegenis, kuri vadinama diskogenine mielopatija. Tokiu atveju išsivysto nuolatiniai neurologiniai simptomai, kurie kartais sukelia negalią. Taip pat tarp osteochondrozės komplikacijų verta išskirti spondilozę – tai sąnarių tarp slankstelių lankų sustingimas. Liga sukelia staigų stuburo judesių apribojimą.
Kita nemaloni komplikacija – lėtinis skausmo sindromas, trunkantis ilgiau nei 12 savaičių ir sutrikdantis paciento psichoemocinę būseną.
Prevencija
Šios priemonės padės išvengti juosmens osteochondrozės vystymosi ir progresavimo:
- reguliari fizinė veikla, gimnastika;
- kūno svorio kontrolė;
- apšilimas kas valandą dirbant sėdimą darbą ir ilgai būnant nejudančioje padėtyje;
- tinkama mityba;
- apsilankymas baseine;
- jogos ir pilateso užsiėmimai;
- mesti rūkyti ir piktnaudžiauti alkoholiu;
- vengti sunkaus fizinio krūvio, ypač sunkaus kėlimo;
- sumažinti stresą.
Laiku apsilankius klinikoje galima išvengti pavojingų osteochondrozės komplikacijų. Gydymo paskyrimas pradinėse ligos stadijose turi palankią pasveikimo prognozę. Ankstyvas gydymas sustabdo degeneracinius procesus, o paciento gyvenimas tampa neskausmingas ir patogus.